Apie mus

Medžioklė ir žūklė Šiaulių krašte

Šiaulių rajonas, kuriame medžioja Šiaulių medžiotojų ir žvejų draugijos nariai, plyti Lietuvos šiaurėje, Rytų žemaičių plynaukštėje bei Mūšos ir Ventos upių žemumoje. Rajono plotas 1819 kvadratinių kilometrų. Beveik trečdalį šio ploto užima miškai (31,8 proc.). Ošia dideli Gruzdžių, Kurtuvėnų, Gubernijos, Gulbinų, Rėkyvos, Draskų, Paežerių, Pagelžės miškai.

Rajono miškai nuo seno garsėjo žvėrių gausa – čia veisiasi taurieji elniai, šernai, stirnos, pasitaiko briedžių, bebrų, danielių, vilkų, kitų rečiau sutinkamų žvėrių. Nuošaliuose miškų pelkynuose lizdus suka gervės, žąsys, juodieji gandrai, net ereliai žuvininkai. Gausu paukščių giesmininkų, kurie niekad nebuvo mūsų medžiotojų laimikio dalimi.

Ar visad buvome kraštas, pilnas gyvybės, pilnas žvėrių ir paukščių?..

Kai iš mūsų krašto tolimojoje senovėje pasitraukė ledynai, į atšylančias, žaluma besidengiančias lygumas pradėjo kraustytis šiauriniai elniai ir tundros paukščiai. Po kelių tūkstančių metų čia atkeliavo ir žmonės – tų žvėrių ir paukščių medžiotojai.

Kad žvėrių senovėje būta daug ir įvairių, liudija archeologinių kasinėjimų radiniai piliakalniuose ir prie jų buvusiose gyvenvietėse. Randama įvairiausių laukinių žvėrių kaulų liekanų ir ginklų žvėrims medžioti: geležinių iečių ir strėlių antgalių, peilių, akmeninių kirvukų…

Bet ne šie radiniai yra pirmieji medžioklės liudininkai mūsų krašte. Prie Raudėnų ir Šiauliuose rasti titnaginiai strėlių antgaliai iš akmens amžiaus primena, kad čia medžiota net septintajame tūkstantmetyje iki Kristaus gimimo. Tuo metu žmogus nekovojo su žmogumi, tik medžiojo žvėris maistui.

Apie mūsų kraštuose buvusius žvėris primena ir vietovardžiai, kuriuos žmonės, čia gyvenę, sugalvojo prieš tūkstantmečius.

Meškuičiai, Meškiai, Meškiškės primena tų vietovių didžiąsias senbuves – meškas. Taurakiai – kaimas prie Draskų miško – neabejotinai patvirtina, kad čia būta taurų. Jeigu žmogus nebūtų jų matęs, nežinojęs jų vardo, nebūtų ir savo kaimo taip pavadinęs. Kurtuvėnai, Gervėnai, Zuikiškės, Vilkiškės, Barsukynė negalėjo atsirasti, jeigu čia nebūtų buvę kurtinių, gervių, zuikių, vilkų ar barsukų. Apie tai, kad mūsų krašte ganėsi šiauriniai elniai, primena prieš kelis dešimtmečius Kuršėnų durpininkų giliame durpių sluoksnyje rastas baltut baltutėlis šiaurinio elnio ragas.

Paskui laukinius žvėris atkeliavę mūsų protėviai pirmiausia buvo medžiotojai, augalų rinkėjai, tik vėliau jie tapo laukininkais – javų bei daržovių augintojais, sodų veisėjais. Medžioklė ilgus tūkstantmečius buvo vienas pagrindinių žmogaus egzistavimo šaltinių.

Bėgant amžiams, daugėjant gyventojų, deginant ir kertant miškus laukininkystei plėtoti, gausėjant naminių gyvulių, tobulėjant ginklams, laukiniams žvėrims likdavo vis mažiau vietos. Išnyko laukiniai arkliai, taurai, meškos, neliko mūsų kraštuose tauriųjų elnių, sumažėjo kitų žvėrių.

Senas medžiotojas kuršėniškis Zigmas Klimas, prisimindamas savo jaunystę, pasakojo, kad tada net ponai medžiodavę tik kiškius ir stirnas, stambesnių žvėrių nebūdavę. O kai prieškario metais varovai Draskų miške išvarė šerną, tai nė vienas medžiotojas nedrįsęs šauti, nes tokio žvėries nebuvo matę. 1936 metais visoje Lietuvoje buvo sumedžiotas tik 31 šernas!

Taurieji elniai Lietuvos miškuose pradėjo vėl plisti po Pirmojo pasaulinio karo, kai Žagarės dvaro darbininkai išleido laisvėn Narškino žvėryno elnių bandą. Kadangi Žagarės miškai ribojasi su dabartiniais mūsų Draugijos skyriaus medžioklės plotais, tai galima spėti, kad jie iš ten ir čia pasirodė. Kada tai buvo, niekas neužrašė, tačiau žinoma, kad 1934 metų Lietuvos žvėrių apskaitoje rodoma 18 laisvėje gyvenančių elnių. 1938 metais jų būta 173. Galima spėti, kad jie laikėsi mūsų ir Joniškio rajono miškuose.

Pamiškių gyventojai elnius vadindavo danieliais, nes jie taip pat buvo išleisti iš Žagarės žvėryno ir plito sparčiau. Apie trisdešimtuosius metus Draskų miške sumedžioto danieliaus ragus yra tekę matyti pas šiaulietį dailininką Antaną Krištopaitį. Tą žvėrį buvo sumedžiojęs jo tėvas, gyvenęs Valdomų kaime.

Nepriklausomos Lietuvos laikais, kai 1921 metais susikūrė Taisyklingos medžioklės draugija, į ją įstojo ir Šiaulių krašto medžiotojai. Taisyklingos medžioklės draugijos įstatus 1920 metais parašė profesorius Povilas Matulionis, kurio amžino poilsio vieta yra netoli Šiaulių, Aleksandrijos kalnelyje.

Susikūrus Draugijai, šiauliečiai buvo itin aktyvūs: jau pirmaisiais metais į ją įstojo 441 medžiotojas. Tai buvo gausiausias skyrius Lietuvoje. Sprendžiant iš statistikos, medžiotojų būrys nebuvo stabilus – jų skaičius nuolat keisdavosi ir ne į gerąją pusę, keturiasdešimtaisiais metais skyrius jungė tik 241 medžiotoją, savo gausumu jis buvo antras po Kauno.

Kas prieškaryje vadovavo Šiaulių krašto medžiotojams, dabar, po tiek metų ir suiručių, nustatyti sunku. Pavyko sužinoti, kad kelias kadencijas Lietuvos taisyklingos medžioklės draugijos Šiaulių skyriui vadovavo Benediktas Valentinavičius, medžioti pradėjęs Draugijos kūrimosi metu.

Į mūsų kraštus pamedžioti, pasidomėti mūsų krašto gyvūnija atvykdavo ir vienas šios Draugijos kūrėjų profesorius Tadas Ivanauskas. Apie tai yra pasakojusi profesoriaus Šopausko našlė – Lideikytė, kilusi iš Ražų kaimo, kuris glaudžiasi prie Tyrelio miškų. Ji prisiminė, kaip profesorius atvažiavęs į jos tėvų ūkį ir su medžiotojais traukdavęs į Tyrelio pelkes. Kartu medžiodavęs ir Gruzdžių aukštesniosios žemės ūkio mokyklos direktorius profesorius Juozas Žemaitis, aplinkinių kaimų ūkininkai-medžiotojai. Profesorius Juozas Žemaitis, pokaryje jau dirbdamas Kaune, kartu su profesoriumi Tadu Ivanausku ėmėsi atkurti medžiotojų draugiją.

Prasidėjus karui, besikeičiant okupacijoms, išsisklaidė Taisyklingos medžioklės draugijos nariai: vieni – į rytus, kiti – į vakarus, o likę į miškus retai beužklysdavę. Tiesa, žmonės pasakojo, kad medžiokles organizuodavę ir vokiečių karininkai, vėliau – rusų frontininkai.

Ir neramiais pirmaisiais pokario metais aistringi medžiotojai vis dėlto išeidavo į miškus… Tiesa, ne visi jie grįžo iš girios…

Šiauliečiai medžiotojai Lideikis ir Popovas vieną rytą išėjo medžioti į Klebonų mišką už Bridų, tačiau namo negrįžo… Nebegrįžo iš medžioklės ir gruzdietis Mickūnas. Šių medžiotojų likimas nežinomas, kaip nežinomi ir jų kapai.

Daugmaudžių miške buvo rastas nušautas ir pakartas vietinis medžiotojas Daugmaudis. Besibaigiant partizaniniam karui, apie 1952 metus, Juknaičių miške, netoli Lygumų, Pakruojo rajone, šiauliečiai medžiotojai, papuolė į partizanų pasalą, buvo apšaudyti iš kulkosvaidžio… Kelis kliudė nemirtinos kulkos. Tokie laikai buvo…

1947 metais įkurta LTSR medžiotojų draugijos organizacinė taryba, kuri vėl ėmėsi suburti visus Lietuvos medžiotojus. Iki tol medžioklės reikalus tvarkė Viktoro Bergo vadovaujama Medžioklės ūkio valdyba prie LTSR Ministrų Tarybos. Šiauliuose dirbo valstybinis medžioklės inspektorius. Jo pareigos buvo organizuoti medžiokles, globoti fauną, kovoti su brakonieriais. Šiauliuose šį darbą atliko prieškario Medžiotojų draugijos skyriaus pirmininkas Benadiktas Valentinavičius.

Į Draugiją naujus narius priimdavo Šiaulių miesto kūno kultūros ir sporto skyrius, bilietų parsivežti tekdavo vykti į Kauną.

Atkūrus Medžiotojų draugiją, skyriaus veiklai porą metų vadovavo Jūrevičius, vėliau Juozas Dūdėnas, Antanas Bartkevičius, Vincas Šimkus.

Prasidėjus kolektyvizacijai, nacionalizuojant privačias žemes, Medžiotojų draugijai savo žemę Malavėniukų kaime, prie dabartinio Švedės tvenkinio, perdavė medžiotojas Benadiktas Valentinavičius. Čia buvo įkurtas Draugijos medžioklinių šunų veislynas, juodsidabrių lapių ferma. Vėliau ši ferma buvo perkelta į Noreikių kaimą prie Gubernijos miško.

1954 metais Medžiotojų draugijos skyriaus pirmininku buvo išrinktas agronomas Feliksas Bernotas.

1959 metais, panaikinus Medžioklės ūkio valdybą prie LTSR Ministrų Tarybos, buvo įkurtas Gamtos apsaugos komitetas, kuriam vadovauti paskirtas Viktoras Bergas. Vietose atsirado rajoniniai gamtos apsaugos inspektoriai, o su medžiotojais toliau dirbo Draugijos skyriai.

Iki 1962 metų medžiotojai didesnių suvaržymų nejautė. Ketvirtadienio rytą, prieš savaitgalio medžioklę, vykstantieji medžioti privalėjo registruotis Draugijos skyriuje. Galiojo taisyklė “9 plius 6„. Principas buvo toks: devyni medžiotojai būdavo iš miesto, o šeši – vietiniai medžiotojai, gyvenantys netoli pasirinkto miško. Dažniausiai būdavo medžiojama Gruzdžių, Šakynos, Verbūnų miškuose. Visas medžioklės laimikis atitekdavo medžiotojams, o pirmaisiais pokario metais net ir nukautas šernas atitekdavo šūvio autoriui. Tik vėlesniais metais laimikį imta dalyti visiems medžioklės dalyviams.

Tuo laikotarpiu kilo diskusijos, girdi, miškų ir laukų žvėrys yra visos tarybinės liaudies turtas, o medžiotojai jį pasisavina. Valdžia nusprendė, kad didieji žvėrys turi atitekti liaudžiai: medžiotojai už kapeikas turėdavo pristatyti žvėrieną į visuomeninio maitinimo įstaigas. Valstybei turėjo atitekti ir švelniakailių žvėrelių kailiai, už kuriuos mokama būdavo menkai. Daugiau plėšrūnų kailių pardavę medžiotojai galėjo tikėtis premijos iš Medžiotojų draugijos skyriaus.

Tuo metu vietoj numerinių ratelių atsirado teritoriniai būreliai, kuriems buvo priskirti konkretūs miškai, konkretūs kolūkių laukai ir krūmai. Toks teritorinis medžioklės plotų skirstymas nedaug pasikeitęs ir šiais laikais.

Vadovaujant Feliksui Bernotui, stiprėjo ir plėtėsi Draugijos skyriaus veikla. Miško laukymėje prie Bijotės ežero buvo įkurta poilsiavietė. Pastatytas namas, elingas, valčių prieplauka, dykynėje pasodintas maumedynas.

Čia buvo rengiamos Draugijos medžiotojų šventės, žvejų varžybos. Ypač šią poilsiavietę pamėgo žvejai. Jiems čia buvo galima išsinuomoti valtis, pernakvoti. Ežeras nuolat būdavo žuvinamas.

Medžiotojai čia suvažiuodavo kas antrą vasarą, įsirengdavo stovyklas, organizuodavo šaudymo į skraidančias lėkšteles varžybas, kitaip rungtyniaudavo. Čia būdavo aptarti lenktyniavimo rezultatai, pagerbiami nugalėtojai, aptariama Draugijos ir būrelių veikla.

Ši medžiotojų švenčių tradicija išliko iki šių dienų.

Sutelkus gausų aktyvistų būrį, dirbant didelį gamtosauginį darbą, globojant fauną, organizuojant smagias medžiokles svečiams, šiauliečių darbas neliko nepastebėtas ir Vilniuje. Tris metus iš eilės Draugijos Šiaulių skyrius tapo respublikinio lenktyniavimo nugalėtoju. Skyriaus valdybai buvo įteiktas „Tauro rago” pereinamasis prizas.

Septintojo dešimtmečio pradžioje, pagausėjus elnių bandoms, Lietuvos valdžia nutarė pradėti medžioti ir juos.

Tradicijų, kaip medžiojami elniai, nebuvo, tad sugalvota juos medžioti bendrose medžioklėse su varovais, kaip stirnas, šernus. Pirmoji elnių medžioklė buvo surengta Draskų miške, kuris dabar priklauso Meškučių būrelio medžiotojams. Tą mišką tuo metu valdė Gamtos apsaugos komitetas. Į Gruzdžius suvažiavo gausus būrys aukštų viršininkų iš Vilniaus, prie jų prisijungė ir keletas rajono bei miesto partinių veikėjų.

Medžioklė su varovais tęsėsi visą dieną, ir laimikis buvo neblogas: sumedžiota keletas šernų, lapių, kiškių. Krito ir vienas keturšakis elnias. Šūvio autorius, tuometinis kompartijos ideologas Genrikas Zimanas, iš džiaugsmo nesitvėrė kailyje.

Vakare, po medžioklės, įvyko didelis balius Gruzdžių žemės ūkio technikumo valgykloje. Visi sveikino medžioklės karalių, nušovusį pirmąjį raguotą elnią.

Tai buvo pirmas ir, galima sakyti, nedrąsus žingsnis medžiojant elnius mūsų krašte.

Po to kiekvienais metais, prasidėjus elnių maurojimui, vis daugiau viršininkų, metę darbus Vilniuje, mašinomis lėkdavo į Šiaulių pusę.

Medžiotojų draugijos skyriaus, gamtos apsaugos darbuotojai nebespėdavo priiminėti svečių, ieškant jiems tinkamų žvėrių.

Tada ir kilo mintis Šiauliuose steigti Valstybinį medžioklės ūkį. Gulbinų pavadinimą jis gavo nuo miško, kuris plytėjo tarp Gruzdžių, Kuršėnų ir Kužių. Vilniaus viršininkams jis buvo žinomas, kaip pilnas gražiaragių elnių.

1978 metais Gulbinų valstybinis medžioklės ūkis buvo įkurtas. Jam vadovauti paskiriamas iki tol gamtos apsaugos inspektoriumi dirbęs Apolinaras Žemaitaitis. Į ūkio valdas pateko ir iš medžiotojų būrelių atimti plotai nuo Latvijos pasienio iki Nemuno, nuo Pakruojo iki pajūrio. Plotai buvo suskirstyti į barus, kuriuose dirbo dešimtys jėgerių.

Žvėrių apsauga ir šėrimas buvo užtikrintas, eiliniai medžiotojai, net savo plotuose, kurie buvo netoli Valstybinio medžioklės ūkio miškų, negalėdavo medžioti, kol ten nepamedžiodavo aukšti viršininkai iš sostinės.

Nukentėdavo ir pamiškių žemdirbiai, kuriems nebūdavo galima nuimti derliaus laukuose, kur pasiganyti išeidavo elnių bandos. „Petrinės” tęsdavosi visą elnių maurojimo laiką, o po jų į pamiškės laukus kombainų siųsti jau neapsimokėdavo. Laukus tekdavo suarti…

Medžiotojų būreliams būdavo nustatyti planai sumedžioti šimtus elnių patelių ir vieną kitą selekcinį patiną. Žvėrieną reikėdavo parduoti valstybei.

Matydami dideles elnių bandas mūsų krašte, Gamtos apsaugos komiteto vadovai sumanė elnius veisti visoje Lietuvoje. Kadangi elniai pasižymi sėslumu, nutarta juos čia gaudyti ir pergabenti į kitus rajonus. Šis darbas buvo patikėtas „Zoocentrui”.

Pirmosios elnių gaudynės surengtos Draskų miške. Ties Karvelių eiguva čekiškais tinklais iš vakaro buvo atitvertas dviejų kvartalų ilgio miško iškyšulys. Kitą rytą, pasitelkus Gruzdžių medžiotojus, prasidėjo tylusis varymas. Nors buvo iškritęs šviežias sniegas, elnių pėdų nesimatė. Tik vilkų išbėgiota, stirnų, kiškių prišokinėta, lapių „karolių” privinguriuota.

Prie tinklų aptikti kruvini pėdsakai rodė gamtoje įvykusią tragediją: vilkai paryčiais buvo sudraskę stirną, Į pamiškę išėję varovai matė vilkus, per laukus besitraukiančius Tyrelio miško link…

Daugiau su tinklais čia elnių niekas nebegaudė. Iš Vilniaus atėjo komanda – miškuose, kur gausu elnių, statyti gaudykles. Jų buvo pristatyta visuose didesniuose miškuose. Tai buvo mediniai dideli aptvarai su vartais. Aptvaro viduje pridėdavo šieno, šakniavaisių. Suėjus elniams į aptvarą, būdavo sudirginamas trosų mechanizmas, kuris vartus uždarydavo. Elniai atsidurdavo savotiškuose spąstuose. Vėliau medžiotojai elnius sugaudydavo, sukeldavo į dėžes ir veždavo į kitus rajonus. Deja, ir šis elnių gaudymo būdas nepasiteisino. Elniai aptvaruose besiblaškydami susižeisdavo, žūdavo, juos ištikdavo paralyžius. „Zoocentro” specialistai iš Vakarų Europos atsivežė migdančių kulkų. Žiemos metu su sniego motociklais ar automašinomis privažiavę prie elnių bandos, šūviais užmigdydavo žvėris ir juos iškart sukeldavo į pervežimo dėžes.

Plečiant Medžiotojų ir žvejų draugijos veiklą, vis daugiau žvėrienos parduodant valstybei ir didėjant pajamoms iš žvėrienos eksporto, Medžiotojų ir žvejų draugijos respublikinė taryba nutarė, kad prie Draugijos skyrių reikia steigti medžioklės ūkius. Toks ūkis atsirado ir Šiauliuose. Jam vadovauti buvo paskirtas miškininkas Antanas Brazaitis. Medžioklės ūkis rūpinosi Draugijos valdybai priskirtų medžioklės plotų apsauga, žvėrių šėrimu, organizuodavo medžiokles valdininkams, rūpinosi būrelių sumedžiotų žvėrių pardavimu, tvarkė žvėrių apskaitą.

Nepriskirti būreliams medžioklės plotai tuo metu buvo paskelbti Draugijos skyriaus valdybos plotais.

Valdybai paskirti miškai buvo išsidėstę visame rajone. Jiems priklausė Pažižmės, Tyrelio ir Ąžuolijos miškai. Čia buvo gausiai atvežama pašarų žiemą, rengiamos pašarinės aikštelės, naktimis organizuojami reidai, saugant miškus nuo brakonierių. Tuose miškuose vykdavo elitinės medžioklės, į kurias, be valdybos narių, būdavo kviečiami rajono ir miesto valdžios atstovai bei partiniai funkcionieriai, suvažiuodavo stambiųjų gamyklų, kolūkių vadovai.

Globa ir apsauga darė savo: čia pagausėjo žvėrių, tie plotai būdavo rodomi pavyzdžiu paprastiems medžiotojų būreliams.

Tuo pat metu būrelių teisės buvo vis labiau varžomos, jų medžioklės plotai vis mažėjo. Viename Draugijos valdybos posėdžio protokole teko skaityti, kad svečias būrelio organizuojamoje medžioklėje gali dalyvauti, tik gavęs skyriaus valdybos leidimą. O norint pamedžioti su kito skyriaus būreliu, leidimo tekdavo prašyti net Draugijos respublikinėje taryboje.

Būreliai buvo priversti užsidaryti siaurame rate. Apsunkintas buvo ir naujų medžiotojų priėmimas. Anais laikais sklandė posakis, kad įstoti į medžiotojų draugiją sunkiau, negu tapti kompartijos nariu.

Būrelių nariai savaitgaliais ir per naktis medžiodavo, nes reikėjo vykdyti valstybinius planus. Medžioklės išsigimė – jos jau nebuvo poilsis ir malonumas bendravimas su gamta. Būreliuose atsirado „profesionalų”, kurie, gavę iš medžioklės ūkio graižtvinius šautuvus (privačiai norint tokį ginklą nusipirkti, reikėdavo gauti leidimus net iš kelių ministrų), medžiodavo kone kiekvieną naktį. Į medžioklės plotus grupės išvykdavo pavakariais dviem automobiliais. Pirmąjį vairuodavo gerai pamiškių laukus žinantys medžiotojai, šalia – šaulys su graižtviniu šautuvu, už jų – pašvietėjas ir skrodikas, kuris, jeigu reikėdavo, sužeistą žvėrį pribaigdavo iš lygiavamzdžio šautuvo. Antras automobilis buvo skirtas žvėrienai gabenti.

Privažiavus prie laukuose ar pievose besiganančios elnių bandos, „sutartinai” dirbant, galima būdavo nušauti po kelis žvėris vietoje. Taigi per naktį gerokai sumažėdavo kelios elnių bandos.

Garsiausias valstybinių planų vykdytojas buvo ginkūniškis medžiotojas Vladas, kuris per naktį nudobdavo iki aštuoniolikos elnių. Apie kokią nors selekciją kalbos ir būti negalėjo.

Kai kas ir dabar dar pasigiria, kad per žiemą sumedžiodavęs po aštuoniasdešimt elnių! Ar galėjo būti kitaip? Dabar iš laiko nuotolio visa tai atrodo smerktina, bet tada… Sumedžioti bendrose medžioklėse būreliui per sezoną šimtą ar daugiau elnių eksportui buvo tiesiog neįmanoma. Elniai ne šernai, varovų genami, jie į medžiotojų liniją nebėga, metasi atgal arba lieka jaunuolynų tankmėje.

Planiniame ūkyje, jei tik būreliai neįvykdydavo planų, jiems būdavo taikomos įvairiausios sankcijos, net grasinama išformuoti būrelius.

Gamtos apsaugos inspektoriai, žinodami, kad vyksta medžioklės iš „judančių bokštelių”, į tai žiūrėdavo pro pirštus, nes ne ką medžiotojams „profesionalams” galėjo padaryti. Jie apsiribojo mažesnių pažeidimų fiksavimu, meškeriotojų gaudymu…

Tuo pat metu mūsų krašte veikė dar vienas medžiotojų darinys, nepriklausęs nei Draugijai, nei Valstybiniam medžioklės ūkiui.

1961 metų pavasarį dideli miškų ir laukų plotai Šiaulių rajone buvo atriekti sovietiniams kariškiams, kurių bazės buvo dislokuotos Šiaulių mieste ir jo apylinkėse. 42,5 tūkstančio ha laukų ir miškų buvo suskirstyti į keturias teritorijas, o daugiau kaip 700 medžiotojų – į tris grupes. Jie medžiodavo rotacijos principu – vienas plotas „ilsėdavosi”.

Kariškiams buvo skirti plotai už Kuršėnų: Raudėnų, Paežerių pusėje, net Telšių rajone. Medžiodavo jie ir už Kairių – Gudelių ežero prieigose.

Be Šiauliuose dislokuotų kariškių, pamedžioti čia atvykdavo aukšto rango karininkų iš Rygos karinės apygardos, net iš Maskvos štabų.

Kariškių medžiokle rūpinosi atskiras medžioklės ūkis, kuris buvo išformuotas, kai sovietų kariuomenė pasitraukė iš Lietuvos.

Buvę sovietų kariškių medžioklės plotai, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, atiteko Medžiotojų ir žvejų draugijos būreliams, tuose plotuose susikūrė ir keli nauji būreliai.

Įdomi situacija buvo susiklosčiusi Sukmedžio medžiotojų būrelyje, kuriame buvo susibūrę Šiaulių miesto transportininkai: 1967 metais, panaikinus „Dinamo” būrelį, kuriame būrėsi sovietiniai saugumiečiai, dauguma jų buvo perkelti į Sukmedžio būrelį.

Vyrai bijojo, kad saugumiečiai, pasiklausę jų kalbų, bėdos neužtrauktų. Tapo tylūs, užsidarę. Autobusų parko darbuotojai, kurie sudarė būrelio daugumą, pirmieji Tarybų Lietuvoje organizavo ekonominį streiką. Po neramumų, prasidėjus tardymams ir persekiojimams, pasitaikydavo, kad sukmiedietį medžiotoją tardydavo sukmedietis medžiotojas-saugumietis.

Iš Draugijos skyriaus valdybos pirmininkų nušalinus Feliksą Bernotą, jo vietą užėmė jo pavaduotojas miškininkas Vladas Kavaliauskas, po jo valdybos pirmininku buvo išrinktas prekybininkas Egidijus Urlakis, vėliau keliolika metų skyriaus valdybai vadovavo inžinierius Antanas Tylenis.

1982 metais Draugijos skyriaus valdyba, svarstydama medžioklės reikalus, pasiremdama Draugijos centro tarybos įsakymais, priėmė nutarimą, kad iki kitų metų kovo 1 dienos visi sumedžiotų bebrų, kiaunių, audinių, ondatrų ir kiškių kailiai būtų pristatyti paruošų organizacijoms, o medžiotojams, kurie šio nutarimo nevykdys, nepratęsti medžiotojų bilietų, kitaip tariant, pašalinti juos iš Draugijos. Tame pačiame posėdyje būreliai buvo įpareigoti sumedžioti bent po vieną lapę, o jos kailį pristatyti paruošų organizacijai.

Be tokių drastiškų priemonių, skyriaus valdyba užsiėmė ir gražiais gamtosauginiais bei faunos globos reikalais. Matydami, kad smarkiai mažėja smulkiosios medžiojamosios faunos, medžiotojai buvo skatinami naikinti plėšrūnus, būdavo organizuojami naikinimo konkursai. Nugalėtojai sulaukdavo net piniginių premijų.

Tarp geriausiai plėšrūnus naikinančių būrelių valdybos posėdžių protokoluose minimi Vainagių-Lygudų, Miškininkų, Kairių, Gilvyčių būreliai. Tų būrelių medžiotojai per sezoną sunaikindavo po kelias dešimtis valkataujančių šunų, šimtus kačių, varnų. Būdavo šaudomi ir krankliai, šarkos.

Nors plėšrūnai buvo intensyviai naikinami, smulkioji fauna retėjo, nes vis labiau mechanizuojant žemės ūkį, melioruojant laukus ir paverčiant juos monokultūrų plantacijomis, fauna prarado natūralią aplinką, jai neliko vietos, kur vesti ir perėti jauniklius.

Todėl respublikiniame medžiotojų suvažiavime buvo rekomenduota medžiotojų būreliams užsiimti fazanų ir laukinių ančių auginimu, tuo kompensuojant smulkiosios faunos praradimus.

Mūsų skyriaus valdyba šį darbą pavedė medžioklės ūkio direktoriui Antanui Brazaičiui, kuris suprasdamas, kad nėra patirties, nėra metodikos, kaip ir kur auginti šiuos paukščius, to pavedimo neskubėjo vykdyti.

Apie tai rašyta ne viename valdybos posėdžio protokole. Antis pradėta veisti pirmiausia. Kaip prisimena senesni medžiotojai, išperintus inkubatoriuose ančiukus atveždavo į būrelius. Juos augindavo ir prižiūrėdavo pakrantėse gyvenę medžiotojai. Ančiukai, žmonių globojami, priprasdavo prie žmonių, ir rudenį, kai prasidėdavo medžioklės, ne skrisdavo nuo medžiotojų, bet atitipendavo prie jų prašydami lesalo. Dori medžiotojai tokio laimikio netroško, bet buvo ir kitokių.

Galvota ir paaugintus fazanus išleisti į medžioklės plotus. Ilgai buvo renkama tam vieta. Nusižiūrėtas Bubių tvenkinio pusiasalis. Čia vienoje sodyboje buvo įkurtas fazanynas, kuriame užauginti fazanai rudenį buvo paleisti medžiojimui. Į laisvėje atsidūrusius paukščius nukreipti savo šautuvus garbė buvo suteikta skyriaus valdybos nariams, miesto ir rajono valdžios atstovams. Laimikis buvo menkas, bet įspūdžius, patirtus toje medžioklėje, ir po daugelio metų jos dalyviai gyvai prisimena.

Nesumedžioti paukščiai plačiai pasklido apylinkėse ir kurį laiką gyveno laisvėje. Deja, šaltos ir snieguotos žiemos bei plėšrūnai juos sunaikino. Todėl po kelerių metų laisvėje gyvenančių fazanų niekas nebematė.

Kadangi įdėtos lėšos neatsipirko, fazanynas nutraukė savo veiklą. Dabar fazanus augina ir jų medžiotojų klubas „Aitra”. Tie būreliai, kurie patys fazanų neaugina, bet turi noro juos medžioti, paukščius perka dideliuose Lietuvos fazanynuose, o jų medžiokles rengia savo medžioklės plotuose.

Medžiotojai, dažnai besilankydami miškuose, neretai randa pamestų žvėrių jauniklių arba sužeistų žvėrių, juos namie globoja, augina. Užauginti šernai vėliau panaudojami šunų dresavimui aptvaruose, o lapės ir usūriniai šunys – dirbtinių urvų pratybose.

Medžiotojas Juozas Brazaitis, gyvenantis prie Nelindos ežero, užsiauginęs miške rastą šerniuką, susilaukė net šernų vados, mat šernė per rują buvo nuklydusi į mišką ir susiporavo su laukiniu šernu. Tos vados palikuonys ir dabar gyvena Kuršėnų krašto medžiotojų ūkiuose.

Namuose laikomi ir elnių, stirnų, lapių jaunikliai, nors mūsų gamtos apsaugos įstatymai tai ir draudžia.

Atskirai reikia kalbėti apie dar vieną medžiotojų pomėgį – sumedžiotų žvėrių ir paukščių iškamšas.

Mūsų skyriaus medžiotojas Petras Janušauskas daryti žvėrių bei paukščių iškamšas pradėjo net nebūdamas medžiotoju, o dabar laikomas vienu iš geriausių tokio amato specialistų visoje Lietuvoje. Į jį kreipiasi ne tik mūsų skyriaus medžiotojai, panorę ilgiau išsaugoti savo trofėjus. Iškamšų parodas jis yra surengęs ne vienoje Šiaulių miesto įmonėje, Inžinierių namuose, jos buvo rodomos ir kituose rajonuose. Jo darbais puošta ir Draugijos skyriaus salė.

Daugiausia žiūrovų jo darbais gėrėjosi Vilniuje, kur Lietuvos nacionaliniame muziejuje veikusioje Medžioklės istorijos parodoje jo eksponatai sudarė trečdalį visų parodos iškamšų.

Gražią paukščių ir žvėrių iškamšų ekspoziciją Petras Janušauskas yra įsiruošęs ir savo vienkiemyje.

Jo pėdomis pasekę dar keli Draugijos skyriaus medžiotojai.

Medžiotojai apie medžioklės malonumus gali ne tik papasakoti – dažnam medžioklę primena sumedžiotų žvėrių trofėjai: ragai, iltys, kailiai.

Šiaulių skyriaus medžiotojai mieste yra organizavę tris dideles medžioklės ir žūklės trofėjų parodas, kuriose buvo rodomi geriausi, medalius pelnantys elnių, briedžių, stirnų ragai, šernų iltys, vilkų kailiai, kaukolės.

Parodų organizavimas – daug lėšų ir laiko reikalaujantis renginys, tad dabar didelės parodos jau neberengiamos. Jas jubiliejų progomis surengia būreliai, o dažniausiai geriausi trofėjai pateikiami tarptautinių ar respublikinių parodų organizatoriams. Mūsų miškuose sumedžiotais trofėjais grožėjosi Kauno, Vilniaus, Budapešto, Talino, Rygos, Maskvos, Nitros parodų lankytojai.

Draugijos skyriuje turime gerų, tarptautinio lygio trofėjų ekspertų, kurie kviečiami atrinkti eksponatus parodoms, rengiamoms net užsienyje. Pirmas tokio pripažinimo sulaukė Viktoras Zažeckis, vėliau išugdęs ne vieną savo pasekėją: Antaną Dargį, Joną Vaitkevičių ir kitus.

Draugijos skyriaus medžiotojai, norėdami žinoti savo vietą trofėjų parodų ekspozicijose, organizuoja išvykas į parodas, net jeigu jos vyksta ir ne Lietuvoje. Lankytasi Čekijoje, Vengrijoje, Estijoje, Latvijoje.

Iš šių išvykų išsirutuliojo ir kasmetinės skyriaus organizuojamos išvykos į užsienį. Būta Vengrijoje ir Austrijoje, Prancūzijoje ir Slovakijoje, Italijoje ir Šveicarijoje. Kelionių metu Draugijos nariai ne tik susipažįsta su tų šalių gamta bei gyvenimu, bet turi progos pasidomėti ir lankomų šalių medžioklės ūkiu, medžioklės tradicijomis. Patirti įspūdžiai ir naujovės randa vietos ir būrelių veikloje.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Medžiotojų ir žvejų draugijos Šiaulių skyriui vadovauti buvo išrinktas Lygudų būrelio pirmininkas Vytautas Krištopaitis. Pasikeitė ir skyriaus valdybos formavimo principai – į ją renkami aktyviausi Draugijos nariai, būrelių pirmininkai, kurie, žinodami būrelių veiklos problemas, valdybos posėdžiuose stengiasi padėtį vertinti realiai, padėti, o ne apsunkinti būrelių veiklą.

Todėl mūsų skyriuje nebuvo didelių konfliktų, būreliai, nors ir turi galimybę, tačiau neišstojo iš Draugijos skyriaus ir toliau dirba sutartinai.

Pasikeitė ir Medžiotojų ir žvejų draugijos Tarybos darbas: mažiau gauname nurodymų ir privalomų nutarimų, daugiau laisvės atsiranda savarankiškai veiklai.

2003 metais Medžiotojų ir žvejų draugijos Šiaulių skyrius jungė 1480 medžiotojų ir daugiau kaip 2900 žvejų.

Medžiotojai yra susibūrę į dvidešimt tris būrelius ir vienuolika klubų.

Medžiotojų būreliai turi didelę veiklos patirtį. Kai kurie, atšventę gražius savo veiklos jubiliejus, garsina Šiaulių kraštą pasiekimais globojant ir gausinant mūsų miškų bei laukų fauną, puoselėjant geriausias medžioklės tradicijas.

Medžiotojų klubai, nors pradėjo steigtis neseniai, yra aktyvūs, veiklūs ir perspektyvūs. Jie nenutolo nuo Draugijos skyriaus, aktyviai dalyvauja bendruose renginiuose, įnešdami naują minčių, naujų sumanymų. Klubinė veikla skatina medžiotojus labiau saugoti savo nuomojamus miškus ir laukus nuo brakonierių siautėjimo, duoda stimulą veisiant smulkiąją medžiojamąją fauną, padeda kuriant naujus ritualus, atgaivinant primirštas medžioklės tradicijas.

2002 metais buvo pradėtos tikslinti ir aprašyti būrelių naudojamų medžioklės plotų ribos. Keli būreliai, sumažėjus narių skaičiui, dalies savo plotų atsisakė, ir tuose plotuose įsikūrė medžioklės klubai. 2003 metais Šiaulių rajono savivaldybėje įregistruoti Malavėnų, Žadžiūnų, Gavėnaičių, „Šventjonio”, „Žvėrynės” medžiotojų klubai.